„Kai buvau mažas, tėtis tempė mane pas dantistą kaip į bausmę. Pamenu, kaip laukiamajame rankos drebėjo, o skruostas jau iš anksto skaudėjo vien nuo grąžto garso. Dabar man trisdešimt penkeri. Gyvenu Kupiškyje. Ir… vis dar bijau. Net pats sau gėda pripažinti, bet paskutinį kartą buvau pas odontologą prieš kokius šešerius metus. Tik tada, kai dantis sutino taip, kad nebegalėjau net miegoti. Žmona priekaištavo, draugai juokėsi, o aš vis ieškojau pasiteisinimų. Nuo vaikystės manyje gyvena tas pats siaubas – baltas chalatas, šaltas metalas ir ta neišvengiama kančia…“
Tokią istoriją pasakojo kupiškėnas Rytis K. Ir, patikėkite, tokių – ne vienas ir ne du. Dantų gydytojo baimė – tai ne vaikų išmonė. Tai tikra, įaugusi, dažnai nepaaiškinama fobija, kuri lydi net ir suaugusius. Bet ar ji – neišgydoma? Tikrai ne.
Ar tikrai skaudės?
Pirmas dalykas, kurį turime sau pripažinti – šiuolaikinė odontologija nebe tokia, kokia buvo prieš dvidešimt metų. Šiandien turime nuskausminamuosius, lazerius, švelnius gydytojus, muziką, net ekranuose rodomus filmus… Bet baimė vis tiek gyva. Kodėl?
Daugeliu atvejų mūsų baimė kyla ne iš dabarties, o iš praeities. Tai vaikystės prisiminimai, kurie niekada nebuvo „perrašyti“. Jei tada skaudėjo, jei tada bijojai – viskas. Nuo to laiko odontologo kabinetas tapo bauginančia vieta, net jei realybėje ten dabar niekas tavęs nebe kankina.
Pasiruošk psichologiškai
Prieš vizitą – sustok. Pasikalbėk su savimi. Taip, skamba kvailokai, bet veikia. Paklausk: „Ko aš bijau? Kad skaudės? Kad pasakys, jog viskas blogai? Kad pasijusiu silpnas?“ Dažnai mes bijome ne dantisto, o gėdos, kontrolės praradimo, skausmo, kurio net nebus.
Pabandyk vizualizaciją. Įsivaizduok, kad sėdi patogioje kėdėje, kvėpuoji ramiai, o gydytojas tau šypsosi ir paaiškina kiekvieną žingsnį. Patikėk – daug kas vyksta galvoje, ne burnoje.
Rinkis „savo“ odontologą
Ne visi gydytojai vienodi. Vieni – švelnūs kaip pūkai, kiti – griežti kaip sovietiniai dantų technikai. Ieškok to, kuris kelia pasitikėjimą. Gal draugas rekomendavo? O gal kažkas iš šeimos? Eik pirmam vizitui tik pasikalbėti. Tikrai – be jokių grąžtų ar adatų.
Jei jausiesi saugiai, likusi baimė išsisklaidys kaip rūkas po saulės spindulių. Rytis, ieškodamas ramesnio varianto, pasirinko vieną nedidelę odontologijos kliniką Panevėžyje, kur gydytoja pasitiko su šypsena, papasakojo apie procedūras ir pirmą kartą gyvenime jis išėjo be prakaito ant delnų.
Neversk savęs kentėti
Nereikia kentėti iš skausmo mėnesių mėnesiais tik todėl, kad bijai. Skausmas – blogiausias motyvatorius. Geriau apsilankyti profilaktiškai, kai nieko neskauda. Taip pamažu susidraugausi su vieta, kuri anksčiau kėlė paniką.
Padeda net kvapai ir garsai
Kai kurie odontologai Lietuvoje jau naudoja eterinius aliejus, raminamą muziką, virtualios realybės akinius ar net hipnozę. Kodėl gi neišbandžius? Juk jei galima apsilankymą paversti bent truputį malonesniu – kodėl ne?
Baimė mažėja su kiekvienu apsilankymu
Kaip ir bet kuri fobija, dantų gydytojo baimė tirpsta nuo patirties. Pirmas kartas – sunkiausias. Antras – jau mažiau baisus. Trečias – gal net malonus. Svarbiausia – nepradingti vėl ilgiems metams, nes baimė tuoj pat atgims iš naujo.
Rytis iš Kupiškio šiandien šypsosi plačiai. Prireikė laiko, kelių vizitų tik pokalbiui, švelnios gydytojos ir… truputį drąsos. Bet dabar jis ne tik nebebijo, bet ir pats vedasi sūnų pas dantistą. Ramiai, be ašarų. Ir pasakoja jam: „Žinok, čia visai nieko baisaus – jie tik padeda.“
Parašykite komentarą